Ištrauka iš Livijos Gulbinaitės knygos "Akimirkos vaikai"
Kai rašoma apie menininką, visuomet maga žvilgterėti į jo vaikystės namus. Dažnai ten randama netikėtumų, o greičiau - dėsningumų. Jurijaus mama - Valentina Lisauskaitė buvo Kauno valstybės teatro šokėja, kurios pedagogas - legenda Lietuvos baleto istorijoje tapęs Bronius Kelbauskas. Mamos artistinis pulsas neliko be atgarsio, ir Jurijus įstojo į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių. Klasikinio šokio mokėsi pas A. Beliukevičių ir P. Pelurytį. Be galo traukė scenos magija, ir buvo laimingas, 1974 metais pravėręs teatro duris kaip būsimasis artistas. Tai buvo metai, sezonas, kai pirmą kartą sužibo naujojo Lietuvos operos ir baleto teatro šviesos A. Vienuolio gatvėje.Vyresnieji kolegos išgyveno dvasinę traumą, - pastatas atrodė šaltas, pernelyg erdvus, "lyg šiltnamiai", J. Jovaišaitės žodžiais tariant. Tačiau Jurijui, nespėjusiam pajusti senojo teatro kamerinės šilumos, tai buvo šventė.Vyriausiuoju baletmeisteriu dirbo E. Bukaitis. Respublikos žurnalai pirmuose viršeliuose spausdino spalvotas L. Aškelovičiūtės, J. Katakino, N. Antonovas, S. Masaniovos fotografijas naujojo teatro fojė. Gražūs artistai dailiais kostiumais puikiame interjere... Skandalai dėl įvairių nepatogumų kilo vėliau, o tais metais buvo šventė. Nors ir teatrališkai išoriška. Jurijaus - baleto artisto pradžia - Raganos vaidmuo B. Pavlovskio balete "Snieguolė ir septyni nykštukai". Impulsyvi charakterinė Ragana nutiesė kelią kitiems vaidmenims, iš kurių pats Jurijus labiausiai pamilo Girdvainį (V. Ganelino "Baltaragio malūne") ir Mirtį (A. Šenderevo "Megaitėje ir mirtyje" ) Šokdamas artistas pajuto, jog kai kuriuos vaidmenis, šokių epizodus galima spręsti kitaip. Tai nebuvo apgaulingas pojūtis. Jame gyveno kūrėjas. 1987 m. Jurijus baigė Leningrado muzikos akademijos baleto režisūros skyrių. Tačiau choreografas mano, jog kurti išmoko ne mokslai, o kūrybinė praktika. Ji ryškėjo koncertiniuose kūriniuose, kurių vienas pirmų reikšmingesnių buvo pagal I. Stravinskio muziką baleto artistei R. Railaitei sukurtas "Kelias". Choreografas kūrybinius darbus pradėjo nuo sudėtingos muzikos, kurią, kaip jis pats dabar mano, gali rinktis tik jaunystė. Tačiau muzika - tikroji jo kūrinių gimtinė. "Ji inspiruoja choreografiją. Joje yra viskas: fantazija, atmintis, vizijos. Muzika ir tyla. Tyla? Ji taip pat garsas". Galbūt todėl dauguma Jurijaus kūrinių - tai šokama muzika. Nejučia ateina sąsaja su Prancūzija, garsiuoju Morisu Bežaru...
... 1984 metais savo kompozicijų kūrybos vakarą surengė Meno darbuotojų rūmuose, kur dalyvavo jo bendraminčiai baleto artistai: R, Railaitė, A. Gineitytė, V. Parutytė, V. Budra. Vėliau prisidėjo J. Sodytė, R. Maskoliūnas. Choreografas kūrė, eksperimentavo ne vien su solistais, bet ir su baleto individualybėmis. Su jais jis parengė vienaveiksmi baletą pagal J. Gabeli muziką "Bernardas Albos namai", nepaprastai tyrai skambantį koncertinį numerį "Pieta" (muzika - G. Malerio). "Tuomet mėgau viską, kas tragiška, juoda, - gal čia įtakos turėjo ir studijų metai, kuomet pedagogai patarė kurti baletus pagal literatūros klasikų veikalus", - prisimena choreografas. Tai lėmė ir diplominio darbo dviejų veiksmų baleto "Makbetas" pasirinkimą pagal O. Balakausko muziką. Ji buvo įdomi, sudėtinga, intriguojanti. Tai buvo dviejų menininkų - kompozitoriaus ir choreografo darbas. Neįprasta elektroninė muzika, visai kita judesių plastika baletas "supurtė" trupę, miegančią repertuarinio vienodumo sapne. Repetuodami atlikėjai reiškė savo nuomone, dalinosi mintimis, savaimingai įsisukdami į kūrybos procesą. Spektaklyje sušvito tragiškoji Ledi Makbet - A. Gineitytė, ekspresyvioji Hekalė -V. Parutytė ir Makbetas - G. Skorobogatovas. Įtaigą kūrė ir taiklūs brolio ir sesers Aleksandros ir Adomo Jacovskių kostiumai bei scenografija. Tai - psichologiškai sudėtingas baletas, kurio metu neatslūgsta emocinė įtampa. Gaila, jog mūsų teatro scenoje spektaklis buvo rodomas vos trejus metus... Choreografas mano, jog nesėkmė užklupo todėl, kad muziką kompozitorius sukūrė ne gyvam orkestrui, o sintezatoriams. Atlikėjai - jog baletui stigo reklamos, baleto trupės vadovų geranoriškumo. Šie gi, svarbiausia "korta" pasirinko žiūrovų nebuvimą, Šio įdomaus įtaigaus baleto repertuare pasigendu iki šiol.
Baletą "Paskutinės pagonių apeigos" (B. Kutavičiaus muzika) reikėjo pastatyti labai greitai. Daug nervų ir įtampos pareikalavęs baletas scenoje parodytas tik tris kartus. Manau, nesėkmės užgrūdino Jurijų ir prikėlė naujiems darbams. Jis dirbo Kauno, Klaipėdos muzikiniuose teatruose. Klaipėdoje pastatė J. Štrauso "Žydrąjį Dunojų", - kaip savotišką priešpriešą "Makbetui", "Mieste prie jūros kurti tokį baletą buvo didelis malonumas. Sostinėje nejaučiame to įstabaus jūros dvelksmo, Klaipėda netikėtai primena, jog gyvename krašte prie jūros". Baletmeisteris svajoja pastatyti prabangų, su dideliu kordebaletu spektaklį. Tačiau kol kas tai neįmanoma dėl pinigų stygiaus.
Kauno muzikiniame teatre Jurijus pastatė baletą "Ispaniškos vedybos" (muz. E. Valdteufel) ir dedikavo jį savo mamai.
Vėliau choreografas atrado ir kitas šalis: Suomiją, Estiją, Čekiją. Daug koncertinių numerių sukūrė Lietuvos baleto artistams. Visų jų neišvardinsi. Malonu, kad laimėdami tarptautiniuose konkursuose, teatro solistai E. Špokaitė ir E. Smalakys šoka ir lietuvio baletmeisterio darbus: tai įstabusis G. Malerio "Balsas dviem", R. Ščedrino "Iš baleto apie Karmen", N. Roremo "Somnambulai". Manau, jog tai dvigubas džiaugsmas: laureatų vardai ir savojo teatro baletmeisterio darbai. Vieni kitus įpareigoja.
1995m. sezoną atgaivino nuostabusis M. Baužio pašoktas "Narcizas", dedikuotas Lietuvos baleto 70-mečio jubiliejui. 1996 metais pavasarį Vilniaus operos ir baleto teatre surengtas kūrybos vakaras. Tai -neeilinis koncertas. Anksčiau sukurtos choreografinės miniatiūros nostalgiškai persipynė su naujausiomis. Žaismingai pavasariškai nuteikė "Lietus už lango", pašoktas R. Jazerskytės ir M. Baužio. Abstraktus, paslaptim apgaubtas numeris "Somnambulai", skirtas E. Špokaitei ir E. Smalakiui. P. Skirmantui - E. Grygo šokama muzika "Sapnai". Vienas įdomiausių - choreografinė miniatiūra "Mano gyvenimas" (O. Malė-jinaitės atminimui), kurią ekspresyviai, įtaigiai ir artistiškai išreiškė R. Jazerskytė. Atrodė, jog jos pagalba baletmeisteris varto žiūrovo akyse ikikarinį fotografijų albumą, kuriame - egzaltuoti balerinos portretai ir tragiška nuojauta...
Antroje vakaro dalyje - premjera - "Ketvirtas veiksmas Margaritai" pagal A. Diuma -sūnaus dramą "Dama su kamelijomis". Baletmeisteris vėl pasirodė kaip naujai, šiuolaikiškai sugebantis choreografijos kalba pasakoti senas istorijas, skatindamas žiūrovą mąstyti, filosofuoti. Jurijus daug dirba. Jis prieštarauja tiems, kas pataria tausoti mintis ir jėgas, neišsisemti. "Nesąmonė! - sako jis. - Reikia dirbti, statyti, kurti... tai lyg dailininko darbas, kuomet daugiau dirbant ranka darosi lankstesnė, o potėpiai - laisvesni".
Nustebom, prieš keletą metų pamatę choreografą tarp baleto artistų, atliekančių kasdieninį trenažą. Mūsų klausiančioms akims jis atsakė, kad nori kuo ilgiau išlaikyti šokėjo formą ir kasdien išlieti penkis litrus prakaito. Vardan kūrybos, darbo ir meilės. "Dirbti su meile, tai įpūsti visiems darbams savo dvasios ir žinoti, jog visi palaiminti mirusieji stovi šalia ir stebi tave". (K. Džibranas).